Kalba Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos (VTNDPS) konferencijoje 2013 m. balandžio 26 d.Выступление в конференции Независимого профсоюза работников общественного транспорта  (VTNDPS ) 26 апреля 2013 года.Speech in the conference of the Independent Union of Public Transport  Workers (VTNDPS),  April 26, 2013.

Sveiki gerbiamieji troleibusininkai, gerbiamieji svečiai,

Pirmiausia noriu padėkoti už pakvietimą dalyvauti šiame susirinkime ir prašau atleisti, jei mano kalba nebus sklandi. Esu paprastas žmogus, kuris nėra pratęs kalbėti prieš auditoriją. Deja, gyvenimas kartais priverčia daryti tai, kas nėra įprasta. Kaip ir man – tenka užsiimti veikla, kuria gyvenime negalvojau užsiimti.

Esu Marius Markevičius – paprastas vilnietis, gyvenantis Antakalnyje, nuo pat vaikystės kasdien važinėjantis troleibusais. Mokyklos laikais kasdien važiuodavau į muzikos mokyklą, vėliau – studijos, dar vėliau – darbas, tai viename, tai kitame miesto gale. Ir kai dauguma žmonių stebėjosi, kodėl aš – turėdamas teises ir darbo metu vairuodamas darbinį automobilį – neįsigyju kažkokio paklerusio automobilio, o važinėju troleibusais, jiems atsakydavau, kad man to nereikia, nes daug ramiau keliauti, kai tave veža, negu nuolat stresuoti prie vairo. Taigi turbūt daugelis iš čia esančių mane yra vežę mieste, ir už tai tariu jums nuoširdų ačiū!

 Kaip aš atsidūriau prie šios tribūnos ir dabar kalbu su jumis? Jau pernai pradėjau aktyviai domėtis Vilniaus mero planais sunaikinti Vilniuje troleibusus, nes tas jo siekis man yra visiškai nepriimtinas – noriu ir toliau matyti Vilniaus gatvėse troleibusus, ir jais važinėti. Deja, taip buvo susiklostę aplinkybės, kad kai buvo priimami svarbūs sprendimai, buvau ne Lietuvoje, ir negalėjau dalyvauti kampanijoje prieš tuos veiksmus (turiu omenyje pernai gruodžio 19 d. Vilniaus miesto tarybos posėdyje Nr. 31 patvirtintą „Naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste specialųjį planą“). Pernai, prieš Seimo rinkimus, mėginau atviro laiško būdu klausti Lietuvos partijų nuomonės apie Vilniaus miesto mero planuojamus veiksmus, deja, atsakymo nesulaukiau. Visgi šiemet, vasario mėnesį, Delfi portale buvo paskelbtas (tiesa, sutrumpintas) mano laiškas „Vilniuje atsirado kovotojų už troleibusų išlikimą“, kuris (sprendžiant iš komentarų) susilaukė skaitytojų palaikymo. Vėliau, kaip žinote, įvyko mitingas, apie kurį deja, viešumoje trūko informacijos, todėl ir dalyvių buvo mažai. Grįžęs į Lietuvą, susitikau su visų trijų profsąjungų vadovybe – su ponia Danuta Khlopova, ponia Alina Ryžinskaja, ponu Jonu Dekaminavičiumi, susitikau ir su ponu Evgenijumi Sivaikinu, Lietuvos profsąjungų lygos atstovu. Mėginau susipažinti su situacija, kiek tai įmanoma. Nors ir įsivaizdavau, kad situacija nebus nuostabi, bet tiesą sakant, po pokalbių buvo liūdna. Aš puikiai suprantu darbuotojus, kurie šioje situacijoje ir nežinomybėje arba bijo protestuoti , arba netiki galimybe pasiekti rezultatų, arba tiki – esu įsitikinęs – melagingais pažadais, kad viskas bus gerai, turėsite darbą, niekas parko nenaikins, ir t.t.. Kodėl melagingais? Apie tai reikėtų ilgai pasakoti – apie tai esame kalbėję su p. Alina, su p. Danuta, su p. Evgenijumi,- viskas, kas daroma mieste su viešuoju transportu, yra gerai iš anksto apgalvota. Neveltui buvo žlugdomi troleibusų pirkimų konkursai, neveltui atsirado „Susisiekimo paslaugos“, neveltui buvo sujungti troleibusų ir autobusų parkai, o tuomet buvo pradėta priiminėti atitinkami sprendimai dėl tramvajaus būtinumo, dėl „savivaldybinio“ taksi, ir taip toliau, apie ką jūs žinote. Esu įsitikinęs, kad troleibusai naikinami todėl, kad jų linijomis neišeina tyliai ramiai paleisti privataus vežėjo transporto priemonių. Tuo tarpu jei mieste liktų vien autobusai, miesto valdžiai bus labai nesunku palengva, vieną po kito, atiduoti visus maršrutus privatininkams, motyvuojant, kad valstybinė įmonė negali susitvarkyti su keleivių pervežimu mieste, kol vieną dieną pamatysime, kad VVT nebėra.

Kartą užkalbinta troleibuso vairuotoja man pasakė: „bent dabar darbą turiu, o jei priešinsiuos, tai daug greičiau darbo neteksiu“. Visgi, nors ir suprantu darbuotojų nepavydėtiną situaciją, manau, kad tylėti ir nieko nedaryti negalima. Gal kasdien čia būnant to nesimato, tačiau kai aš pusmetį nebuvau Lietuvoje ir grįžęs pamačiau, kaip per tą laiką pasikeitė Vilniaus troleibusų išvaizda – pasidarė labai liūdna, o tai reiškia, kad tokiais tempais meras savo tikslų pasieks daug anksčiau nei skelbiama viešai. Sugriauti yra lengva, o atkurti, deja daug sunkiau ir brangiau.

Taigi, šiek tiek susipažinęs su situacija, ėmiausi šiokių tokių veiksmų. Vėl kreipiausi į kai kuriuos politikus – buvusius ir esamus susisiekimo, aplinkos apsaugos ministrus, kovotojus už ekologiją. Kreipiausi ir į užsienio gamintojus, gaminančius troleibusų įrangą, bei atstovus įmonių, kuriuos užsienyje eksploatuoja troleibusus. Nesiplėsiu apie tai, kad Vilniaus mero kalbos, jog troleibusai yra tik buvusių sovietinių respublikų atgyvena, ir jie tegali lėtai šliaužioti ir trukdyti eismui – visa tai yra melas, nes jis turbūt nematė (o ir matyt nenori pamatyti), kad užsienyje modernūs troleibusai ir miestą puošia, ir jo nenuodija, , ir mažina triukšmo lygį, ir važiuoja greit, net problematiškose vietose. Žinoma, tam reikia daugelio dalykų – pradedant neduobėtomis miesto gatvėmis, normaliais tvarkaraščiais, baigiant modernizuotu kontaktiniu tinklu ir naujais troleibusais. Visgi, esant norui, tokie dalykai vyksta – pavyzdžiui, pasinaudojant europinėmis lėšomis, plečiamas troleibusų tinklas viename Lenkijos miestų Liubline (parkas pasipildys 70 troleibusų, bus nutiesta apie 25 kilometrus naujų troleibusų linijų, pastatytas naujas troleibusų parkas, įdiegta moderni VT valdymo sistema), po poros metų troleibusai vėl sugrįš į vieną iš Anglijos miestų Leeds. Daugybė pasaulio miestų kasmet skelbia konkursus naujiems troleibusams įsigyti – ir net tuomet, kai reikia pakeisti visą esamą susidėvėjusį parką, jis vėl pakeičiamas troleibusais (pavyzdys – JAV miestas Sietlas, 159 dviašiai ir triašiai troleibusai). Norėtųsi, kad ir Vilniaus valdžia ne tik kalbomis, bet ir veiksmais rūpintųsi ekologija ir rinktųsi geriausius variantus – deja, kaip matome, yra ne taip… Pagalvokime – juk vilniečiai jau surinko du troleibusus, kurie kasdien važinėja miesto gatvėmis, neabejoju, kad esant galimybėms, galėtų surinkti ir kitokių modifikacijų troleibusus, ne tik Vilniui, bet ir Kaunui – o gal ir kitiems Lietuvos miestams – o tai reikštų ir papildomas darbo vietas, ir daug mažesnes transporto priemonių kainas – kurios turbūt netgi nebūtų didesnės už mero propaguojamus dujinius „ekologiškus“ autobusus, tačiau tai būtų ilgaamžiškesnės ir tikrai neteršiančios miesto transporto priemonės.

Šiuo metu jau esu gavęs vieno iš užsienio gamintojų pasiūlymą atvykti į Vilnių ir susitikti su politikais ir kitais asmenimis, kurie norėtų ir galėtų pakeisti tolesnes perspektyvas. Todėl vienas iš artimiausių uždavinių bus mėginti organizuoti panašius susitikimus, kurie, tikiuosi, duos rezultatų.

Taip pat artimiausiu metu tikiuosi paleisti interneto svetainę, kurioje būtų ne tik pateikiama teisinga informacija apie situaciją „troleibusų pasaulyje“ jei taip galima išsireikšti, bet ir būtų pateikiamos naujienos apie tai, kas vyksta Vilniuje šioje srityje. Dėl informacijos teikimo svetainei jau gautas leidimas iš vienos užsienio svetainės, kuri pateikia apie troleibusus labai daug informacijos. Planuojama į šios svetainės veiklą įtraukti ne tik šios srities profesionalus, bet ir visuomenę, neabejingą tam, koks transportas važinėja Vilniuje. Tikiuosi, kad judėjime simboliniu pavadinimu „Už troleibusus Vilniuje“ dalyvaus ir čia esantys bei jūsų giminaičiai, draugai. Kai judėjimo veikloje dalyvaus daugiau žmonių – bus galimybės organizuoti labiau matomus renginius, į kuriuos valdžia negalės nekreipti dėmesio. Tariuosi su profsąjungų atstovais dėl galimų renginių, kuriais būtų siekiama atkreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį bei įtakoti valdžios sprendimus. Vienydamiesi ir kartu veikdami, siūlydami ir siekdami tų siūlymų įgyvendinimo, tikiuosi pasieksime savo tikslo – modernios troleibusų sistemos Vilniuje, taip pat įmonės, kurios darbuotojai į darbą eitų kaip į šventę, o keleiviai, išlipdami iš troleibuso, padėkotų už kelionę.

Dėkoju už dėmesį!

Pagarbiai,

Marius Markevičius

Извините, этой страницы пока нет на русском языке.

Sveiki gerbiamieji troleibusininkai, gerbiamieji svečiai,

Pirmiausia noriu padėkoti už pakvietimą dalyvauti šiame susirinkime ir prašau atleisti, jei mano kalba nebus sklandi. Esu paprastas žmogus, kuris nėra pratęs kalbėti prieš auditoriją. Deja, gyvenimas kartais priverčia daryti tai, kas nėra įprasta. Kaip ir man – tenka užsiimti veikla, kuria gyvenime negalvojau užsiimti.

Esu Marius Markevičius – paprastas vilnietis, gyvenantis Antakalnyje, nuo pat vaikystės kasdien važinėjantis troleibusais. Mokyklos laikais kasdien važiuodavau į muzikos mokyklą, vėliau – studijos, dar vėliau – darbas, tai viename, tai kitame miesto gale. Ir kai dauguma žmonių stebėjosi, kodėl aš – turėdamas teises ir darbo metu vairuodamas darbinį automobilį – neįsigyju kažkokio paklerusio automobilio, o važinėju troleibusais, jiems atsakydavau, kad man to nereikia, nes daug ramiau keliauti, kai tave veža, negu nuolat stresuoti prie vairo. Taigi turbūt daugelis iš čia esančių mane yra vežę mieste, ir už tai tariu jums nuoširdų ačiū!

 Kaip aš atsidūriau prie šios tribūnos ir dabar kalbu su jumis? Jau pernai pradėjau aktyviai domėtis Vilniaus mero planais sunaikinti Vilniuje troleibusus, nes tas jo siekis man yra visiškai nepriimtinas – noriu ir toliau matyti Vilniaus gatvėse troleibusus, ir jais važinėti. Deja, taip buvo susiklostę aplinkybės, kad kai buvo priimami svarbūs sprendimai, buvau ne Lietuvoje, ir negalėjau dalyvauti kampanijoje prieš tuos veiksmus (turiu omenyje pernai gruodžio 19 d. Vilniaus miesto tarybos posėdyje Nr. 31 patvirtintą „Naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste specialųjį planą“). Pernai, prieš Seimo rinkimus, mėginau atviro laiško būdu klausti Lietuvos partijų nuomonės apie Vilniaus miesto mero planuojamus veiksmus, deja, atsakymo nesulaukiau. Visgi šiemet, vasario mėnesį, Delfi portale buvo paskelbtas (tiesa, sutrumpintas) mano laiškas „Vilniuje atsirado kovotojų už troleibusų išlikimą“, kuris (sprendžiant iš komentarų) susilaukė skaitytojų palaikymo. Vėliau, kaip žinote, įvyko mitingas, apie kurį deja, viešumoje trūko informacijos, todėl ir dalyvių buvo mažai. Grįžęs į Lietuvą, susitikau su visų trijų profsąjungų vadovybe – su ponia Danuta Khlopova, ponia Alina Ryžinskaja, ponu Jonu Dekaminavičiumi, susitikau ir su ponu Evgenijumi Sivaikinu, Lietuvos profsąjungų lygos atstovu. Mėginau susipažinti su situacija, kiek tai įmanoma. Nors ir įsivaizdavau, kad situacija nebus nuostabi, bet tiesą sakant, po pokalbių buvo liūdna. Aš puikiai suprantu darbuotojus, kurie šioje situacijoje ir nežinomybėje arba bijo protestuoti , arba netiki galimybe pasiekti rezultatų, arba tiki – esu įsitikinęs – melagingais pažadais, kad viskas bus gerai, turėsite darbą, niekas parko nenaikins, ir t.t.. Kodėl melagingais? Apie tai reikėtų ilgai pasakoti – apie tai esame kalbėję su p. Alina, su p. Danuta, su p. Evgenijumi,- viskas, kas daroma mieste su viešuoju transportu, yra gerai iš anksto apgalvota. Neveltui buvo žlugdomi troleibusų pirkimų konkursai, neveltui atsirado „Susisiekimo paslaugos“, neveltui buvo sujungti troleibusų ir autobusų parkai, o tuomet buvo pradėta priiminėti atitinkami sprendimai dėl tramvajaus būtinumo, dėl „savivaldybinio“ taksi, ir taip toliau, apie ką jūs žinote. Esu įsitikinęs, kad troleibusai naikinami todėl, kad jų linijomis neišeina tyliai ramiai paleisti privataus vežėjo transporto priemonių. Tuo tarpu jei mieste liktų vien autobusai, miesto valdžiai bus labai nesunku palengva, vieną po kito, atiduoti visus maršrutus privatininkams, motyvuojant, kad valstybinė įmonė negali susitvarkyti su keleivių pervežimu mieste, kol vieną dieną pamatysime, kad VVT nebėra.

Kartą užkalbinta troleibuso vairuotoja man pasakė: „bent dabar darbą turiu, o jei priešinsiuos, tai daug greičiau darbo neteksiu“. Visgi, nors ir suprantu darbuotojų nepavydėtiną situaciją, manau, kad tylėti ir nieko nedaryti negalima. Gal kasdien čia būnant to nesimato, tačiau kai aš pusmetį nebuvau Lietuvoje ir grįžęs pamačiau, kaip per tą laiką pasikeitė Vilniaus troleibusų išvaizda – pasidarė labai liūdna, o tai reiškia, kad tokiais tempais meras savo tikslų pasieks daug anksčiau nei skelbiama viešai. Sugriauti yra lengva, o atkurti, deja daug sunkiau ir brangiau.

Taigi, šiek tiek susipažinęs su situacija, ėmiausi šiokių tokių veiksmų. Vėl kreipiausi į kai kuriuos politikus – buvusius ir esamus susisiekimo, aplinkos apsaugos ministrus, kovotojus už ekologiją. Kreipiausi ir į užsienio gamintojus, gaminančius troleibusų įrangą, bei atstovus įmonių, kuriuos užsienyje eksploatuoja troleibusus. Nesiplėsiu apie tai, kad Vilniaus mero kalbos, jog troleibusai yra tik buvusių sovietinių respublikų atgyvena, ir jie tegali lėtai šliaužioti ir trukdyti eismui – visa tai yra melas, nes jis turbūt nematė (o ir matyt nenori pamatyti), kad užsienyje modernūs troleibusai ir miestą puošia, ir jo nenuodija, , ir mažina triukšmo lygį, ir važiuoja greit, net problematiškose vietose. Žinoma, tam reikia daugelio dalykų – pradedant neduobėtomis miesto gatvėmis, normaliais tvarkaraščiais, baigiant modernizuotu kontaktiniu tinklu ir naujais troleibusais. Visgi, esant norui, tokie dalykai vyksta – pavyzdžiui, pasinaudojant europinėmis lėšomis, plečiamas troleibusų tinklas viename Lenkijos miestų Liubline (parkas pasipildys 70 troleibusų, bus nutiesta apie 25 kilometrus naujų troleibusų linijų, pastatytas naujas troleibusų parkas, įdiegta moderni VT valdymo sistema), po poros metų troleibusai vėl sugrįš į vieną iš Anglijos miestų Leeds. Daugybė pasaulio miestų kasmet skelbia konkursus naujiems troleibusams įsigyti – ir net tuomet, kai reikia pakeisti visą esamą susidėvėjusį parką, jis vėl pakeičiamas troleibusais (pavyzdys – JAV miestas Sietlas, 159 dviašiai ir triašiai troleibusai). Norėtųsi, kad ir Vilniaus valdžia ne tik kalbomis, bet ir veiksmais rūpintųsi ekologija ir rinktųsi geriausius variantus – deja, kaip matome, yra ne taip… Pagalvokime – juk vilniečiai jau surinko du troleibusus, kurie kasdien važinėja miesto gatvėmis, neabejoju, kad esant galimybėms, galėtų surinkti ir kitokių modifikacijų troleibusus, ne tik Vilniui, bet ir Kaunui – o gal ir kitiems Lietuvos miestams – o tai reikštų ir papildomas darbo vietas, ir daug mažesnes transporto priemonių kainas – kurios turbūt netgi nebūtų didesnės už mero propaguojamus dujinius „ekologiškus“ autobusus, tačiau tai būtų ilgaamžiškesnės ir tikrai neteršiančios miesto transporto priemonės.

Šiuo metu jau esu gavęs vieno iš užsienio gamintojų pasiūlymą atvykti į Vilnių ir susitikti su politikais ir kitais asmenimis, kurie norėtų ir galėtų pakeisti tolesnes perspektyvas. Todėl vienas iš artimiausių uždavinių bus mėginti organizuoti panašius susitikimus, kurie, tikiuosi, duos rezultatų.

Taip pat artimiausiu metu tikiuosi paleisti interneto svetainę, kurioje būtų ne tik pateikiama teisinga informacija apie situaciją „troleibusų pasaulyje“ jei taip galima išsireikšti, bet ir būtų pateikiamos naujienos apie tai, kas vyksta Vilniuje šioje srityje. Dėl informacijos teikimo svetainei jau gautas leidimas iš vienos užsienio svetainės, kuri pateikia apie troleibusus labai daug informacijos. Planuojama į šios svetainės veiklą įtraukti ne tik šios srities profesionalus, bet ir visuomenę, neabejingą tam, koks transportas važinėja Vilniuje. Tikiuosi, kad judėjime simboliniu pavadinimu „Už troleibusus Vilniuje“ dalyvaus ir čia esantys bei jūsų giminaičiai, draugai. Kai judėjimo veikloje dalyvaus daugiau žmonių – bus galimybės organizuoti labiau matomus renginius, į kuriuos valdžia negalės nekreipti dėmesio. Tariuosi su profsąjungų atstovais dėl galimų renginių, kuriais būtų siekiama atkreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį bei įtakoti valdžios sprendimus. Vienydamiesi ir kartu veikdami, siūlydami ir siekdami tų siūlymų įgyvendinimo, tikiuosi pasieksime savo tikslo – modernios troleibusų sistemos Vilniuje, taip pat įmonės, kurios darbuotojai į darbą eitų kaip į šventę, o keleiviai, išlipdami iš troleibuso, padėkotų už kelionę.

Dėkoju už dėmesį!

Pagarbiai,

Marius Markevičius

Sorry, current page is not available in English yet.

Sveiki gerbiamieji troleibusininkai, gerbiamieji svečiai,

Pirmiausia noriu padėkoti už pakvietimą dalyvauti šiame susirinkime ir prašau atleisti, jei mano kalba nebus sklandi. Esu paprastas žmogus, kuris nėra pratęs kalbėti prieš auditoriją. Deja, gyvenimas kartais priverčia daryti tai, kas nėra įprasta. Kaip ir man – tenka užsiimti veikla, kuria gyvenime negalvojau užsiimti.

Esu Marius Markevičius – paprastas vilnietis, gyvenantis Antakalnyje, nuo pat vaikystės kasdien važinėjantis troleibusais. Mokyklos laikais kasdien važiuodavau į muzikos mokyklą, vėliau – studijos, dar vėliau – darbas, tai viename, tai kitame miesto gale. Ir kai dauguma žmonių stebėjosi, kodėl aš – turėdamas teises ir darbo metu vairuodamas darbinį automobilį – neįsigyju kažkokio paklerusio automobilio, o važinėju troleibusais, jiems atsakydavau, kad man to nereikia, nes daug ramiau keliauti, kai tave veža, negu nuolat stresuoti prie vairo. Taigi turbūt daugelis iš čia esančių mane yra vežę mieste, ir už tai tariu jums nuoširdų ačiū!

 Kaip aš atsidūriau prie šios tribūnos ir dabar kalbu su jumis? Jau pernai pradėjau aktyviai domėtis Vilniaus mero planais sunaikinti Vilniuje troleibusus, nes tas jo siekis man yra visiškai nepriimtinas – noriu ir toliau matyti Vilniaus gatvėse troleibusus, ir jais važinėti. Deja, taip buvo susiklostę aplinkybės, kad kai buvo priimami svarbūs sprendimai, buvau ne Lietuvoje, ir negalėjau dalyvauti kampanijoje prieš tuos veiksmus (turiu omenyje pernai gruodžio 19 d. Vilniaus miesto tarybos posėdyje Nr. 31 patvirtintą „Naujų transporto rūšių diegimo Vilniaus mieste specialųjį planą“). Pernai, prieš Seimo rinkimus, mėginau atviro laiško būdu klausti Lietuvos partijų nuomonės apie Vilniaus miesto mero planuojamus veiksmus, deja, atsakymo nesulaukiau. Visgi šiemet, vasario mėnesį, Delfi portale buvo paskelbtas (tiesa, sutrumpintas) mano laiškas „Vilniuje atsirado kovotojų už troleibusų išlikimą“, kuris (sprendžiant iš komentarų) susilaukė skaitytojų palaikymo. Vėliau, kaip žinote, įvyko mitingas, apie kurį deja, viešumoje trūko informacijos, todėl ir dalyvių buvo mažai. Grįžęs į Lietuvą, susitikau su visų trijų profsąjungų vadovybe – su ponia Danuta Khlopova, ponia Alina Ryžinskaja, ponu Jonu Dekaminavičiumi, susitikau ir su ponu Evgenijumi Sivaikinu, Lietuvos profsąjungų lygos atstovu. Mėginau susipažinti su situacija, kiek tai įmanoma. Nors ir įsivaizdavau, kad situacija nebus nuostabi, bet tiesą sakant, po pokalbių buvo liūdna. Aš puikiai suprantu darbuotojus, kurie šioje situacijoje ir nežinomybėje arba bijo protestuoti , arba netiki galimybe pasiekti rezultatų, arba tiki – esu įsitikinęs – melagingais pažadais, kad viskas bus gerai, turėsite darbą, niekas parko nenaikins, ir t.t.. Kodėl melagingais? Apie tai reikėtų ilgai pasakoti – apie tai esame kalbėję su p. Alina, su p. Danuta, su p. Evgenijumi,- viskas, kas daroma mieste su viešuoju transportu, yra gerai iš anksto apgalvota. Neveltui buvo žlugdomi troleibusų pirkimų konkursai, neveltui atsirado „Susisiekimo paslaugos“, neveltui buvo sujungti troleibusų ir autobusų parkai, o tuomet buvo pradėta priiminėti atitinkami sprendimai dėl tramvajaus būtinumo, dėl „savivaldybinio“ taksi, ir taip toliau, apie ką jūs žinote. Esu įsitikinęs, kad troleibusai naikinami todėl, kad jų linijomis neišeina tyliai ramiai paleisti privataus vežėjo transporto priemonių. Tuo tarpu jei mieste liktų vien autobusai, miesto valdžiai bus labai nesunku palengva, vieną po kito, atiduoti visus maršrutus privatininkams, motyvuojant, kad valstybinė įmonė negali susitvarkyti su keleivių pervežimu mieste, kol vieną dieną pamatysime, kad VVT nebėra.

Kartą užkalbinta troleibuso vairuotoja man pasakė: „bent dabar darbą turiu, o jei priešinsiuos, tai daug greičiau darbo neteksiu“. Visgi, nors ir suprantu darbuotojų nepavydėtiną situaciją, manau, kad tylėti ir nieko nedaryti negalima. Gal kasdien čia būnant to nesimato, tačiau kai aš pusmetį nebuvau Lietuvoje ir grįžęs pamačiau, kaip per tą laiką pasikeitė Vilniaus troleibusų išvaizda – pasidarė labai liūdna, o tai reiškia, kad tokiais tempais meras savo tikslų pasieks daug anksčiau nei skelbiama viešai. Sugriauti yra lengva, o atkurti, deja daug sunkiau ir brangiau.

Taigi, šiek tiek susipažinęs su situacija, ėmiausi šiokių tokių veiksmų. Vėl kreipiausi į kai kuriuos politikus – buvusius ir esamus susisiekimo, aplinkos apsaugos ministrus, kovotojus už ekologiją. Kreipiausi ir į užsienio gamintojus, gaminančius troleibusų įrangą, bei atstovus įmonių, kuriuos užsienyje eksploatuoja troleibusus. Nesiplėsiu apie tai, kad Vilniaus mero kalbos, jog troleibusai yra tik buvusių sovietinių respublikų atgyvena, ir jie tegali lėtai šliaužioti ir trukdyti eismui – visa tai yra melas, nes jis turbūt nematė (o ir matyt nenori pamatyti), kad užsienyje modernūs troleibusai ir miestą puošia, ir jo nenuodija, , ir mažina triukšmo lygį, ir važiuoja greit, net problematiškose vietose. Žinoma, tam reikia daugelio dalykų – pradedant neduobėtomis miesto gatvėmis, normaliais tvarkaraščiais, baigiant modernizuotu kontaktiniu tinklu ir naujais troleibusais. Visgi, esant norui, tokie dalykai vyksta – pavyzdžiui, pasinaudojant europinėmis lėšomis, plečiamas troleibusų tinklas viename Lenkijos miestų Liubline (parkas pasipildys 70 troleibusų, bus nutiesta apie 25 kilometrus naujų troleibusų linijų, pastatytas naujas troleibusų parkas, įdiegta moderni VT valdymo sistema), po poros metų troleibusai vėl sugrįš į vieną iš Anglijos miestų Leeds. Daugybė pasaulio miestų kasmet skelbia konkursus naujiems troleibusams įsigyti – ir net tuomet, kai reikia pakeisti visą esamą susidėvėjusį parką, jis vėl pakeičiamas troleibusais (pavyzdys – JAV miestas Sietlas, 159 dviašiai ir triašiai troleibusai). Norėtųsi, kad ir Vilniaus valdžia ne tik kalbomis, bet ir veiksmais rūpintųsi ekologija ir rinktųsi geriausius variantus – deja, kaip matome, yra ne taip… Pagalvokime – juk vilniečiai jau surinko du troleibusus, kurie kasdien važinėja miesto gatvėmis, neabejoju, kad esant galimybėms, galėtų surinkti ir kitokių modifikacijų troleibusus, ne tik Vilniui, bet ir Kaunui – o gal ir kitiems Lietuvos miestams – o tai reikštų ir papildomas darbo vietas, ir daug mažesnes transporto priemonių kainas – kurios turbūt netgi nebūtų didesnės už mero propaguojamus dujinius „ekologiškus“ autobusus, tačiau tai būtų ilgaamžiškesnės ir tikrai neteršiančios miesto transporto priemonės.

Šiuo metu jau esu gavęs vieno iš užsienio gamintojų pasiūlymą atvykti į Vilnių ir susitikti su politikais ir kitais asmenimis, kurie norėtų ir galėtų pakeisti tolesnes perspektyvas. Todėl vienas iš artimiausių uždavinių bus mėginti organizuoti panašius susitikimus, kurie, tikiuosi, duos rezultatų.

Taip pat artimiausiu metu tikiuosi paleisti interneto svetainę, kurioje būtų ne tik pateikiama teisinga informacija apie situaciją „troleibusų pasaulyje“ jei taip galima išsireikšti, bet ir būtų pateikiamos naujienos apie tai, kas vyksta Vilniuje šioje srityje. Dėl informacijos teikimo svetainei jau gautas leidimas iš vienos užsienio svetainės, kuri pateikia apie troleibusus labai daug informacijos. Planuojama į šios svetainės veiklą įtraukti ne tik šios srities profesionalus, bet ir visuomenę, neabejingą tam, koks transportas važinėja Vilniuje. Tikiuosi, kad judėjime simboliniu pavadinimu „Už troleibusus Vilniuje“ dalyvaus ir čia esantys bei jūsų giminaičiai, draugai. Kai judėjimo veikloje dalyvaus daugiau žmonių – bus galimybės organizuoti labiau matomus renginius, į kuriuos valdžia negalės nekreipti dėmesio. Tariuosi su profsąjungų atstovais dėl galimų renginių, kuriais būtų siekiama atkreipti žiniasklaidos ir visuomenės dėmesį bei įtakoti valdžios sprendimus. Vienydamiesi ir kartu veikdami, siūlydami ir siekdami tų siūlymų įgyvendinimo, tikiuosi pasieksime savo tikslo – modernios troleibusų sistemos Vilniuje, taip pat įmonės, kurios darbuotojai į darbą eitų kaip į šventę, o keleiviai, išlipdami iš troleibuso, padėkotų už kelionę.

Dėkoju už dėmesį!

Pagarbiai,

Marius Markevičius