Šis pasakojimas – ne apie tai, ar streikas yra gera, ar negera priemonė pasiekti tikslų. Vargu ar kam patinka streikuoti ar mitinguoti – tiesiog kartais tai yra paskutinis, nors ir kraštutinis, būdas atkreipti dėmesį į rimtas problemas. Šis įrašas – apie tai, ar įstatymai veikia, ar tai tėra tiesiog žodžių rinkinys?
Dažnai girdime apie streikus, vykstančius kitose šalyse. Ir jie būna tikrai stiprūs, efektyvūs, ilgalaikiai, dažnai apimantys visos šalies teritoriją (ar daugybės valstybių, jei tai tarptautinė kompanija). Tarkime, Briuselis – vieną dieną vyksta miesto viešojo transporto įmonės darbuotojų streikas, todėl lengvai iki oro uosto nepateksi, kitą dieną vyksta oro uosto aptarnaujančios įmonės darbuotojų streikas, todėl negaunate savo bagažo, trečią dieną – tiesiog negalite išskristi, nes vyksta lėktuvų kompanijos streikas.
Tačiau ar daug teko girdėti apie streikus Lietuvoje? Ar kas nors galite prisiminti, kada ir koks Lietuvoje streikas įvyko? Vargu. Kokios to priežastys?
Šis pasakojimas – ne apie tai, ar streikas yra gera, ar negera priemonė pasiekti tikslų. Vargu ar kam patinka streikuoti ar mitinguoti – tiesiog kartais tai yra paskutinis, nors ir kraštutinis, būdas atkreipti dėmesį į rimtas problemas. Šis įrašas – apie tai, ar įstatymai veikia, ar tai tėra tiesiog žodžių rinkinys?
Dažnai girdime apie streikus, vykstančius kitose šalyse. Ir jie būna tikrai stiprūs, efektyvūs, ilgalaikiai, dažnai apimantys visos šalies teritoriją (ar daugybės valstybių, jei tai tarptautinė kompanija). Tarkime, Briuselis – vieną dieną vyksta miesto viešojo transporto įmonės darbuotojų streikas, todėl lengvai iki oro uosto nepateksi, kitą dieną vyksta oro uosto aptarnaujančios įmonės darbuotojų streikas, todėl negaunate savo bagažo, trečią dieną – tiesiog negalite išskristi, nes vyksta lėktuvų kompanijos streikas.
Tačiau ar daug teko girdėti apie streikus Lietuvoje? Ar kas nors galite prisiminti, kada ir koks Lietuvoje streikas įvyko? Vargu. Kokios to priežastys?
Šis pasakojimas – ne apie tai, ar streikas yra gera, ar negera priemonė pasiekti tikslų. Vargu ar kam patinka streikuoti ar mitinguoti – tiesiog kartais tai yra paskutinis, nors ir kraštutinis, būdas atkreipti dėmesį į rimtas problemas. Šis įrašas – apie tai, ar įstatymai veikia, ar tai tėra tiesiog žodžių rinkinys?
Dažnai girdime apie streikus, vykstančius kitose šalyse. Ir jie būna tikrai stiprūs, efektyvūs, ilgalaikiai, dažnai apimantys visos šalies teritoriją (ar daugybės valstybių, jei tai tarptautinė kompanija). Tarkime, Briuselis – vieną dieną vyksta miesto viešojo transporto įmonės darbuotojų streikas, todėl lengvai iki oro uosto nepateksi, kitą dieną vyksta oro uosto aptarnaujančios įmonės darbuotojų streikas, todėl negaunate savo bagažo, trečią dieną – tiesiog negalite išskristi, nes vyksta lėktuvų kompanijos streikas.
Tačiau ar daug teko girdėti apie streikus Lietuvoje? Ar kas nors galite prisiminti, kada ir koks Lietuvoje streikas įvyko? Vargu. Kokios to priežastys?
Darbo ginčai ir įstatymai
Apie tai, kada gali ar negali būti skelbiamas streikas, kiek laiko ir kaip jis turėtų vykti, numatoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (aktuali – šuo metu galiojanti – redakcija) X skyriuje „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“. Jeigu manėte, kad streikas Lietuvoje gali įvykti spontaniškai – galvokite dar kartą. Tad apžvelkime kai kuriuos X skyriaus straipsnius.
Įvykus kolektyviniam darbo ginčui (kuris 68 straipsnyje apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės“), nustatyta tvarka iškeliami reikalavimai. Reikalavimų nagrinėjimui sudaroma taikinimo komisija, darbo arbitražas, trečiųjų teismas arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, pasitelkiamas tarpininkas. Kaip numato 73 straipsnis, ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Terminas ginčui išnagrinėti – 7 dienos po komisijos sudarymo, tačiau jis gali būti pratęstas „šalių susitarimu“.
74 straipsnis nurodo: „jeigu taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija gali perduoti juos nagrinėti darbo arbitražui, trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu“.
Tolimesnis laiptelis – „Darbo arbitražas. Trečiųjų teismas“ (75 straipsnis) – „ Darbo arbitražo ir trečiųjų teismo sprendimai ginčo šalims yra privalomi“.
Toliau net 10 straipsnių (76- 85) kalbama apie streiką.
Streikas apibrėžiamas kaip (76 straipsnis) „vienos įmonės, kelių įmonių ar šakos darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas.“
Prieš streiką turi įvykti slaptas balsavimas, tuomet ne vėliau kaip prieš 7 dienas (o viešojo transporto atveju – prieš 14 dienų) iki planuojamo streiko apie tai raštu informuojamas darbdavys (tas pat galioja ir iki 2 valandų trukmės įspėjamajam streikui).
Labai svarbus yra 81 straipsnis („Streiko teisėtumas“). Jį verta pacituoti visą:
1. Paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per dešimt dienų.
2. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame Kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.
3. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas.
4. Jei kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos), ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti.
Neįvykęs streikas
Turbūt jau pamatėte, kad streikas Lietuvoje neįvyks taip lengvai. Beje, įdomu, kaip gi būtų, jei Lietuvoje, kaip siūlo liberalių pažiūrų žmonės, Darbo kodeksas būtų panaikintas, ir tuo pačiu – būtų panaikinti ir streikų reguliavimai bei suvaržymai? Gal tuomet ir Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, darbuotojai galėtų siekti ir pasiekti savo tikslų bent jau tokiais būdais, jei susitarimai neveikia? O gal streikams net ir teorinės galimybės nebeliktų?
lrytas.lt, 2012-07-19: „Sostinės troleibusų ir autobusų streikas numatytas rugsėjį“
„Rugsėjį, prieš pat Seimo rinkimus, Vilniuje gali sustoti autobusai ir troleibusai. Viešojo transporto profsąjungos ketina streikuoti reikalaudamos padengti skolas darbuotojams. Jų skaičiavimais, įmonė kiekvienam darbuotojui liko skolinga vidutiniškai po 9 tūkst. litų, iš viso 18 mln. litų.“
Kaip ir buvo rašoma šiame straipsnyje, taikos komitete profsąjungoms ir įmonės vadovybei susitarimo pasiekti nepavyko.
lrt.lt, 2012-10-25: „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojai nusprendė streikuoti“
Šio straipsnio duomenimis, dvi dienas (o remiantis vvt.lplyga.lt ir teismo nutartimi – tris dienas) autobusų ir troleibusų parkuose vyko balsavimas, 1588 iš 1760 balsavusių įmonės darbuotojų pasisakė už streiką. Įsiskolinimas darbuotojams (kartu su palūkanomis) tuo metu siekė jau 25 mln. litų.
Verta pacituoti Vilniaus miesto savivaldybės atstovo, Miesto Ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Šešelgio savęs ir keleivių nuraminimą, teigiant, kad net jei streikas ir vyktų, jis būtų labai trumpas (taigi, nieko neišgąsdins?):
„Nebus kažkas tokio, kaip būna ES šalyse. Jie planuoja valandą ar dvi ir tam tikra dalis transporto vis tiek važiuos.“
Tačiau ne veltui pirmiausia buvo rašyta apie įvairiausius barjerus… jais, žinoma, ir buvo sėkmingai pasinaudota.
Viso pasiruošimo proceso (balsavimo ir minimalaus būtino darbo derinimo) metu administracija nepareiškė jokių oficialių skundų ir neužfiksavo jokių pažeidimų. Tačiau lapkričio 7 d. žiniasklaidoje pranešta, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ administracija padavė ieškinį į teismą „Dėl darbuotojų balsavimo rezultatų dėl pritarimo skelbti įspėjamąjį streiką ir neterminuotąjį streikus panaikinimo ir 2012 m. lapkričio 14 d. įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu“.
citata iš vvt.lplyga.lt apie priežastis, kuriomis buvo grindžiamas šis administracijos ieškinys:
1. Neva negalima tik tiesiogiai suprasti Kolektyvinės sutarties įgyvendinimo koncepciją – reiktų atkreipti dėmesį į ekonominę situaciją. Taigi paaiškėja, kad kokios nors galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatos vykdymas sunkios ekonominės padėties metu nėra privalomas. Ir todėl, esant tokiai situacijai, darbuotojams ginti savo teises net ir streiko būdu negalima.
2. Neva profesinės sąjungos, kaip darbuotojų atstovai, Taikinimo komisijos derybų metu iš anksto buvo nusiteikusios streikuoti ir nenorėjo ieškoti kompromisų. Darbdavio atstovų paminėjimai apie sunkią įmonės ekonominę situaciją Taikinimo komisijoje profsąjungų atstovams sukeldavo tik juoką. Tiesą sakant, profsąjungos iki paskutinio momento tikėjosi administracijos protingo geranoriškumo ir siekdamos kompromiso derybose padarė daug ženklių nuolaidų.
3. Nepaisant administracijos pasiūlymo išmokėti darbuotojams bent dalį skolos [Iš 25,9 mln. litų skolos, darbdavio pusė iki 2012 pabaigos siūlė išmokėti… net 2,7 mln.!] profsąjungos suorganizavo balsavimą dėl streiko.
Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais, Vilniaus m. I-asis apylinkės teismas nusprendė 30-čiai dienų atidėti įspėjamojo streiko datą. Teismo sprendime taip pat buvo minima, kad viena iš priežasčių atidėti streiką – potenciali grėsmė gyvybei, sveikatai ir saugai, taip pat viešajam interesui. Be to, ieškinyje buvo teigiama jog teismas neturi duomenų, kad skelbdamos streiką profesinės sąjungos pasirūpino apie būtiną minimalių paslaugų teikimą gyventojams. Tiesą sakant, profsąjungos ir administracija susitarė, kad net ir įspėjamojo streiko metu į maršrutus išvažiuos 30% autobusų ir troleibusų. Profesinės sąjungos taip pat sutiko, kad įspėjamojo streiko metu tiesiogiai streikuos tik vairuotojai.
Profesinės sąjungos kategoriškai nesutiko su tokia vienapusiška ieškinio pozicija ir apskundė teismo nutartį 30-čiai dienų atidėti streiką.
Nepaisant to…
delfi.lt, 2012-11-13: „Transporto darbuotojų planuojamą streiką pripažino neteisėtu“
Buvo paskelbta, kad trumpas įspėjamasis streikas (kai netgi važinės dalis transporto) vyks 2012 m. lapkričio 14 d., nuo 4:30 iki 6:30 ryto (be to, 30% tuo metu maršrutuose turėjusių būti transporto priemonių net ir streiko metu būtų važinėję) – taigi, dauguma keleivių jo net nebūtų pastebėję. Tačiau įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ gen.direktorius kreipėsi į teismą, kuris dar lapkričio 7 d. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – t. y., per daug nesigilinant į vienos ir kitos pusės motyvus, tiesiog atidėjo streiką 30 dienų. Na o lapkričio 13 d., planuoto streiko išvakarėse, įspėjamąjį streiką teismas pripažino neteisėtu.
Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybė, vietoj to, kad grąžintų savo įsiskolinimus įmonei, o šiai atsiskaičius su darbuotojais jokių pretekstų streikams nebeliktų, pradėjo nuolat įkyriai kartoti tai, kiek neva daug uždirba vairuotojai Vilniuje. Buvo lyginami aukščiausios kategorijos vairuotojų Vilniuje atlyginimai su vidutiniais kolegų iš Rygos ir Talino atlyginimais. Nesvarbu, kad skaičiai iškraipyti – svarbu, kad viešąją nuomonę veikia.
Taigi, dėl minėto teismo sprendimo profesinės sąjungos nebeteko teisės streiko organizuoti – nors šis sprendimas galėjo būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, kas ir buvo padaryta. Tad tą dieną (lapkričio 14 d.) profsąjungos prie Vilniaus miesto savivaldybės tesuorganizavo piketą. Piketuotojai protestavo prieš neteisingą teismo sprendimą bei viešojo transporto įmonės administracijos ir jos savininkės – Vilniaus miesto savivaldybės – netinkamą elgesį darbuotojų atžvilgiu.
Teismai padėjo tašką. Tik kas iš to?
Ir štai 2014 metų (!) kovo 28 d. (tereikėjo 1,5 metų) Lietuvos Aukščiausias Teismas paskelbia nutartį Lietuvos Respublikos vardu. Ją galima perskaityti LITEKO sistemoje.
Ypatingai smalsūs gali perskaityti visą nutartį, o čia pacituosime tik tai, ką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi nutarė:
„Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 193151691) naudai 288 (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Lt ir atsakovo Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 302566288) naudai 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) į valstybės biudžetą 20,88 Lt (dvidešimt litų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.“
Taigi, kur šios istorijos moralas? Paaiškėjo, kad darbuotojai streikuoti teisę turėjo, ši jų teisė buvo apskųsta ir žemesnės instancijos teismų panaikinta neteisėtai, kaltų nėra ir būti negali, teismas tesugrąžino žyminį mokestį (bet ne išlaidas advokatams), o su darbuotojais kaip ir iki planuoto streiko, taip ir dabar, streiką pripažinus teisėtu, lieka neatsiskaityta…
Šiuo metu dalis esamų ir buvusių darbuotojų bando teisybės (neišmokėtų atlyginimų) ieškoti teisminių ginčų tvarka, kas, žinoma, kainuoja nemažus pinigus (advokatai už ačiū turbūt nedirba). Ar bent šis būdas bus veiksmingas, ar ir vėl Temidė bus akla ir kurčia – parodys laikas…
Darbo ginčai ir įstatymai
Apie tai, kada gali ar negali būti skelbiamas streikas, kiek laiko ir kaip jis turėtų vykti, numatoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (aktuali – šuo metu galiojanti – redakcija) X skyriuje „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“. Jeigu manėte, kad streikas Lietuvoje gali įvykti spontaniškai – galvokite dar kartą. Tad apžvelkime kai kuriuos X skyriaus straipsnius.
Įvykus kolektyviniam darbo ginčui (kuris 68 straipsnyje apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės“), nustatyta tvarka iškeliami reikalavimai. Reikalavimų nagrinėjimui sudaroma taikinimo komisija, darbo arbitražas, trečiųjų teismas arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, pasitelkiamas tarpininkas. Kaip numato 73 straipsnis, ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Terminas ginčui išnagrinėti – 7 dienos po komisijos sudarymo, tačiau jis gali būti pratęstas „šalių susitarimu“.
74 straipsnis nurodo: „jeigu taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija gali perduoti juos nagrinėti darbo arbitražui, trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu“.
Tolimesnis laiptelis – „Darbo arbitražas. Trečiųjų teismas“ (75 straipsnis) – „ Darbo arbitražo ir trečiųjų teismo sprendimai ginčo šalims yra privalomi“.
Toliau net 10 straipsnių (76- 85) kalbama apie streiką.
Streikas apibrėžiamas kaip (76 straipsnis) „vienos įmonės, kelių įmonių ar šakos darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas.“
Prieš streiką turi įvykti slaptas balsavimas, tuomet ne vėliau kaip prieš 7 dienas (o viešojo transporto atveju – prieš 14 dienų) iki planuojamo streiko apie tai raštu informuojamas darbdavys (tas pat galioja ir iki 2 valandų trukmės įspėjamajam streikui).
Labai svarbus yra 81 straipsnis („Streiko teisėtumas“). Jį verta pacituoti visą:
1. Paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per dešimt dienų.
2. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame Kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.
3. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas.
4. Jei kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos), ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti.
Neįvykęs streikas
Turbūt jau pamatėte, kad streikas Lietuvoje neįvyks taip lengvai. Beje, įdomu, kaip gi būtų, jei Lietuvoje, kaip siūlo liberalių pažiūrų žmonės, Darbo kodeksas būtų panaikintas, ir tuo pačiu – būtų panaikinti ir streikų reguliavimai bei suvaržymai? Gal tuomet ir Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, darbuotojai galėtų siekti ir pasiekti savo tikslų bent jau tokiais būdais, jei susitarimai neveikia? O gal streikams net ir teorinės galimybės nebeliktų?
lrytas.lt, 2012-07-19: „Sostinės troleibusų ir autobusų streikas numatytas rugsėjį“
„Rugsėjį, prieš pat Seimo rinkimus, Vilniuje gali sustoti autobusai ir troleibusai. Viešojo transporto profsąjungos ketina streikuoti reikalaudamos padengti skolas darbuotojams. Jų skaičiavimais, įmonė kiekvienam darbuotojui liko skolinga vidutiniškai po 9 tūkst. litų, iš viso 18 mln. litų.“
Kaip ir buvo rašoma šiame straipsnyje, taikos komitete profsąjungoms ir įmonės vadovybei susitarimo pasiekti nepavyko.
lrt.lt, 2012-10-25: „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojai nusprendė streikuoti“
Šio straipsnio duomenimis, dvi dienas (o remiantis vvt.lplyga.lt ir teismo nutartimi – tris dienas) autobusų ir troleibusų parkuose vyko balsavimas, 1588 iš 1760 balsavusių įmonės darbuotojų pasisakė už streiką. Įsiskolinimas darbuotojams (kartu su palūkanomis) tuo metu siekė jau 25 mln. litų.
Verta pacituoti Vilniaus miesto savivaldybės atstovo, Miesto Ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Šešelgio savęs ir keleivių nuraminimą, teigiant, kad net jei streikas ir vyktų, jis būtų labai trumpas (taigi, nieko neišgąsdins?):
„Nebus kažkas tokio, kaip būna ES šalyse. Jie planuoja valandą ar dvi ir tam tikra dalis transporto vis tiek važiuos.“
Tačiau ne veltui pirmiausia buvo rašyta apie įvairiausius barjerus… jais, žinoma, ir buvo sėkmingai pasinaudota.
Viso pasiruošimo proceso (balsavimo ir minimalaus būtino darbo derinimo) metu administracija nepareiškė jokių oficialių skundų ir neužfiksavo jokių pažeidimų. Tačiau lapkričio 7 d. žiniasklaidoje pranešta, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ administracija padavė ieškinį į teismą „Dėl darbuotojų balsavimo rezultatų dėl pritarimo skelbti įspėjamąjį streiką ir neterminuotąjį streikus panaikinimo ir 2012 m. lapkričio 14 d. įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu“.
citata iš vvt.lplyga.lt apie priežastis, kuriomis buvo grindžiamas šis administracijos ieškinys:
1. Neva negalima tik tiesiogiai suprasti Kolektyvinės sutarties įgyvendinimo koncepciją – reiktų atkreipti dėmesį į ekonominę situaciją. Taigi paaiškėja, kad kokios nors galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatos vykdymas sunkios ekonominės padėties metu nėra privalomas. Ir todėl, esant tokiai situacijai, darbuotojams ginti savo teises net ir streiko būdu negalima.
2. Neva profesinės sąjungos, kaip darbuotojų atstovai, Taikinimo komisijos derybų metu iš anksto buvo nusiteikusios streikuoti ir nenorėjo ieškoti kompromisų. Darbdavio atstovų paminėjimai apie sunkią įmonės ekonominę situaciją Taikinimo komisijoje profsąjungų atstovams sukeldavo tik juoką. Tiesą sakant, profsąjungos iki paskutinio momento tikėjosi administracijos protingo geranoriškumo ir siekdamos kompromiso derybose padarė daug ženklių nuolaidų.
3. Nepaisant administracijos pasiūlymo išmokėti darbuotojams bent dalį skolos [Iš 25,9 mln. litų skolos, darbdavio pusė iki 2012 pabaigos siūlė išmokėti… net 2,7 mln.!] profsąjungos suorganizavo balsavimą dėl streiko.
Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais, Vilniaus m. I-asis apylinkės teismas nusprendė 30-čiai dienų atidėti įspėjamojo streiko datą. Teismo sprendime taip pat buvo minima, kad viena iš priežasčių atidėti streiką – potenciali grėsmė gyvybei, sveikatai ir saugai, taip pat viešajam interesui. Be to, ieškinyje buvo teigiama jog teismas neturi duomenų, kad skelbdamos streiką profesinės sąjungos pasirūpino apie būtiną minimalių paslaugų teikimą gyventojams. Tiesą sakant, profsąjungos ir administracija susitarė, kad net ir įspėjamojo streiko metu į maršrutus išvažiuos 30% autobusų ir troleibusų. Profesinės sąjungos taip pat sutiko, kad įspėjamojo streiko metu tiesiogiai streikuos tik vairuotojai.
Profesinės sąjungos kategoriškai nesutiko su tokia vienapusiška ieškinio pozicija ir apskundė teismo nutartį 30-čiai dienų atidėti streiką.
Nepaisant to…
delfi.lt, 2012-11-13: „Transporto darbuotojų planuojamą streiką pripažino neteisėtu“
Buvo paskelbta, kad trumpas įspėjamasis streikas (kai netgi važinės dalis transporto) vyks 2012 m. lapkričio 14 d., nuo 4:30 iki 6:30 ryto (be to, 30% tuo metu maršrutuose turėjusių būti transporto priemonių net ir streiko metu būtų važinėję) – taigi, dauguma keleivių jo net nebūtų pastebėję. Tačiau įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ gen.direktorius kreipėsi į teismą, kuris dar lapkričio 7 d. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – t. y., per daug nesigilinant į vienos ir kitos pusės motyvus, tiesiog atidėjo streiką 30 dienų. Na o lapkričio 13 d., planuoto streiko išvakarėse, įspėjamąjį streiką teismas pripažino neteisėtu.
Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybė, vietoj to, kad grąžintų savo įsiskolinimus įmonei, o šiai atsiskaičius su darbuotojais jokių pretekstų streikams nebeliktų, pradėjo nuolat įkyriai kartoti tai, kiek neva daug uždirba vairuotojai Vilniuje. Buvo lyginami aukščiausios kategorijos vairuotojų Vilniuje atlyginimai su vidutiniais kolegų iš Rygos ir Talino atlyginimais. Nesvarbu, kad skaičiai iškraipyti – svarbu, kad viešąją nuomonę veikia.
Taigi, dėl minėto teismo sprendimo profesinės sąjungos nebeteko teisės streiko organizuoti – nors šis sprendimas galėjo būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, kas ir buvo padaryta. Tad tą dieną (lapkričio 14 d.) profsąjungos prie Vilniaus miesto savivaldybės tesuorganizavo piketą. Piketuotojai protestavo prieš neteisingą teismo sprendimą bei viešojo transporto įmonės administracijos ir jos savininkės – Vilniaus miesto savivaldybės – netinkamą elgesį darbuotojų atžvilgiu.
Teismai padėjo tašką. Tik kas iš to?
Ir štai 2014 metų (!) kovo 28 d. (tereikėjo 1,5 metų) Lietuvos Aukščiausias Teismas paskelbia nutartį Lietuvos Respublikos vardu. Ją galima perskaityti LITEKO sistemoje.
Ypatingai smalsūs gali perskaityti visą nutartį, o čia pacituosime tik tai, ką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi nutarė:
„Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 193151691) naudai 288 (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Lt ir atsakovo Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 302566288) naudai 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) į valstybės biudžetą 20,88 Lt (dvidešimt litų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.“
Taigi, kur šios istorijos moralas? Paaiškėjo, kad darbuotojai streikuoti teisę turėjo, ši jų teisė buvo apskųsta ir žemesnės instancijos teismų panaikinta neteisėtai, kaltų nėra ir būti negali, teismas tesugrąžino žyminį mokestį (bet ne išlaidas advokatams), o su darbuotojais kaip ir iki planuoto streiko, taip ir dabar, streiką pripažinus teisėtu, lieka neatsiskaityta…
Šiuo metu dalis esamų ir buvusių darbuotojų bando teisybės (neišmokėtų atlyginimų) ieškoti teisminių ginčų tvarka, kas, žinoma, kainuoja nemažus pinigus (advokatai už ačiū turbūt nedirba). Ar bent šis būdas bus veiksmingas, ar ir vėl Temidė bus akla ir kurčia – parodys laikas…
Darbo ginčai ir įstatymai
Apie tai, kada gali ar negali būti skelbiamas streikas, kiek laiko ir kaip jis turėtų vykti, numatoma Lietuvos Respublikos darbo kodekso (aktuali – šuo metu galiojanti – redakcija) X skyriuje „Kolektyvinių darbo ginčų reglamentavimas“. Jeigu manėte, kad streikas Lietuvoje gali įvykti spontaniškai – galvokite dar kartą. Tad apžvelkime kai kuriuos X skyriaus straipsnius.
Įvykus kolektyviniam darbo ginčui (kuris 68 straipsnyje apibrėžiamas kaip „nesutarimas tarp darbuotojų ir jų atstovų bei darbdavio ir jo atstovų dėl kolektyvinės sutarties sudarymo, kolektyvinių sutarčių ir norminių darbo teisės aktų nevykdymo ar netinkamo vykdymo, dėl kurio yra pažeidžiami kolektyviniai darbuotojų interesai ir teisės“), nustatyta tvarka iškeliami reikalavimai. Reikalavimų nagrinėjimui sudaroma taikinimo komisija, darbo arbitražas, trečiųjų teismas arba, vienos iš kolektyvinio darbo ginčo šalių reikalavimu, pasitelkiamas tarpininkas. Kaip numato 73 straipsnis, ginčo nagrinėjimas taikinimo komisijoje yra būtina kolektyvinio ginčo nagrinėjimo stadija, jeigu viena iš kolektyvinio darbo ginčo šalių nepareikalavo, kad kolektyvinis darbo ginčas būtų nagrinėjamas pasitelkiant tarpininką. Terminas ginčui išnagrinėti – 7 dienos po komisijos sudarymo, tačiau jis gali būti pratęstas „šalių susitarimu“.
74 straipsnis nurodo: „jeigu taikinimo komisijoje dėl visų ar dalies reikalavimų susitarti nepavyksta, komisija gali perduoti juos nagrinėti darbo arbitražui, trečiųjų teismui arba užbaigti taikinimo procedūrą protokolo dėl nesutarimo surašymu“.
Tolimesnis laiptelis – „Darbo arbitražas. Trečiųjų teismas“ (75 straipsnis) – „ Darbo arbitražo ir trečiųjų teismo sprendimai ginčo šalims yra privalomi“.
Toliau net 10 straipsnių (76- 85) kalbama apie streiką.
Streikas apibrėžiamas kaip (76 straipsnis) „vienos įmonės, kelių įmonių ar šakos darbuotojų arba jų grupės laikinas darbo nutraukimas, kai kolektyvinis ginčas neišspręstas arba darbuotojus tenkinantis taikinimo komisijos, darbo arbitražo ar trečiųjų teismo sprendimas nevykdomas ar netinkamai vykdomas, arba kolektyvinio darbo ginčo nepavyko išspręsti pasitelkus tarpininką ar kai tarpininkavimo metu pasiektas susitarimas nevykdomas.“
Prieš streiką turi įvykti slaptas balsavimas, tuomet ne vėliau kaip prieš 7 dienas (o viešojo transporto atveju – prieš 14 dienų) iki planuojamo streiko apie tai raštu informuojamas darbdavys (tas pat galioja ir iki 2 valandų trukmės įspėjamajam streikui).
Labai svarbus yra 81 straipsnis („Streiko teisėtumas“). Jį verta pacituoti visą:
1. Paskelbus streiką darbdavys ar reikalavimus gavęs subjektas gali kreiptis į teismą dėl streiko pripažinimo neteisėtu. Teismas bylą turi išnagrinėti per dešimt dienų.
2. Teismas pripažįsta streiką neteisėtu, jeigu jo tikslai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitiems įstatymams arba jeigu jis paskelbtas nesilaikant šiame Kodekse nustatytos tvarkos ir reikalavimų.
3. Įsiteisėjus teismo sprendimui dėl streiko pripažinimo neteisėtu, streikas negali būti pradėtas, o jau vykstantis streikas turi būti nedelsiant nutrauktas.
4. Jei kyla tiesioginė grėsmė, kad gali būti neužtikrintos neatidėliotiniems (gyvybiniams) visuomenės poreikiams tenkinti būtinos minimalios sąlygos (paslaugos), ir tai gali sukelti pavojų žmonių gyvybei, sveikatai ir saugumui, teismas turi teisę trisdešimčiai dienų atidėti dar neprasidėjusį streiką, o prasidėjusį tokiam pat laikui sustabdyti.
Neįvykęs streikas
Turbūt jau pamatėte, kad streikas Lietuvoje neįvyks taip lengvai. Beje, įdomu, kaip gi būtų, jei Lietuvoje, kaip siūlo liberalių pažiūrų žmonės, Darbo kodeksas būtų panaikintas, ir tuo pačiu – būtų panaikinti ir streikų reguliavimai bei suvaržymai? Gal tuomet ir Lietuvoje, kaip ir Vakarų Europos šalyse, darbuotojai galėtų siekti ir pasiekti savo tikslų bent jau tokiais būdais, jei susitarimai neveikia? O gal streikams net ir teorinės galimybės nebeliktų?
lrytas.lt, 2012-07-19: „Sostinės troleibusų ir autobusų streikas numatytas rugsėjį“
„Rugsėjį, prieš pat Seimo rinkimus, Vilniuje gali sustoti autobusai ir troleibusai. Viešojo transporto profsąjungos ketina streikuoti reikalaudamos padengti skolas darbuotojams. Jų skaičiavimais, įmonė kiekvienam darbuotojui liko skolinga vidutiniškai po 9 tūkst. litų, iš viso 18 mln. litų.“
Kaip ir buvo rašoma šiame straipsnyje, taikos komitete profsąjungoms ir įmonės vadovybei susitarimo pasiekti nepavyko.
lrt.lt, 2012-10-25: „Vilniaus viešojo transporto“ darbuotojai nusprendė streikuoti“
Šio straipsnio duomenimis, dvi dienas (o remiantis vvt.lplyga.lt ir teismo nutartimi – tris dienas) autobusų ir troleibusų parkuose vyko balsavimas, 1588 iš 1760 balsavusių įmonės darbuotojų pasisakė už streiką. Įsiskolinimas darbuotojams (kartu su palūkanomis) tuo metu siekė jau 25 mln. litų.
Verta pacituoti Vilniaus miesto savivaldybės atstovo, Miesto Ūkio ir transporto departamento direktoriaus pavaduotojo Algirdo Šešelgio savęs ir keleivių nuraminimą, teigiant, kad net jei streikas ir vyktų, jis būtų labai trumpas (taigi, nieko neišgąsdins?):
„Nebus kažkas tokio, kaip būna ES šalyse. Jie planuoja valandą ar dvi ir tam tikra dalis transporto vis tiek važiuos.“
Tačiau ne veltui pirmiausia buvo rašyta apie įvairiausius barjerus… jais, žinoma, ir buvo sėkmingai pasinaudota.
Viso pasiruošimo proceso (balsavimo ir minimalaus būtino darbo derinimo) metu administracija nepareiškė jokių oficialių skundų ir neužfiksavo jokių pažeidimų. Tačiau lapkričio 7 d. žiniasklaidoje pranešta, kad UAB „Vilniaus viešasis transportas“ administracija padavė ieškinį į teismą „Dėl darbuotojų balsavimo rezultatų dėl pritarimo skelbti įspėjamąjį streiką ir neterminuotąjį streikus panaikinimo ir 2012 m. lapkričio 14 d. įspėjamojo streiko pripažinimo neteisėtu“.
citata iš vvt.lplyga.lt apie priežastis, kuriomis buvo grindžiamas šis administracijos ieškinys:
1. Neva negalima tik tiesiogiai suprasti Kolektyvinės sutarties įgyvendinimo koncepciją – reiktų atkreipti dėmesį į ekonominę situaciją. Taigi paaiškėja, kad kokios nors galiojančios Kolektyvinės sutarties nuostatos vykdymas sunkios ekonominės padėties metu nėra privalomas. Ir todėl, esant tokiai situacijai, darbuotojams ginti savo teises net ir streiko būdu negalima.
2. Neva profesinės sąjungos, kaip darbuotojų atstovai, Taikinimo komisijos derybų metu iš anksto buvo nusiteikusios streikuoti ir nenorėjo ieškoti kompromisų. Darbdavio atstovų paminėjimai apie sunkią įmonės ekonominę situaciją Taikinimo komisijoje profsąjungų atstovams sukeldavo tik juoką. Tiesą sakant, profsąjungos iki paskutinio momento tikėjosi administracijos protingo geranoriškumo ir siekdamos kompromiso derybose padarė daug ženklių nuolaidų.
3. Nepaisant administracijos pasiūlymo išmokėti darbuotojams bent dalį skolos [Iš 25,9 mln. litų skolos, darbdavio pusė iki 2012 pabaigos siūlė išmokėti… net 2,7 mln.!] profsąjungos suorganizavo balsavimą dėl streiko.
Vadovaudamasis šiais ir kitais argumentais, Vilniaus m. I-asis apylinkės teismas nusprendė 30-čiai dienų atidėti įspėjamojo streiko datą. Teismo sprendime taip pat buvo minima, kad viena iš priežasčių atidėti streiką – potenciali grėsmė gyvybei, sveikatai ir saugai, taip pat viešajam interesui. Be to, ieškinyje buvo teigiama jog teismas neturi duomenų, kad skelbdamos streiką profesinės sąjungos pasirūpino apie būtiną minimalių paslaugų teikimą gyventojams. Tiesą sakant, profsąjungos ir administracija susitarė, kad net ir įspėjamojo streiko metu į maršrutus išvažiuos 30% autobusų ir troleibusų. Profesinės sąjungos taip pat sutiko, kad įspėjamojo streiko metu tiesiogiai streikuos tik vairuotojai.
Profesinės sąjungos kategoriškai nesutiko su tokia vienapusiška ieškinio pozicija ir apskundė teismo nutartį 30-čiai dienų atidėti streiką.
Nepaisant to…
delfi.lt, 2012-11-13: „Transporto darbuotojų planuojamą streiką pripažino neteisėtu“
Buvo paskelbta, kad trumpas įspėjamasis streikas (kai netgi važinės dalis transporto) vyks 2012 m. lapkričio 14 d., nuo 4:30 iki 6:30 ryto (be to, 30% tuo metu maršrutuose turėjusių būti transporto priemonių net ir streiko metu būtų važinėję) – taigi, dauguma keleivių jo net nebūtų pastebėję. Tačiau įmonės „Vilniaus viešasis transportas“ gen.direktorius kreipėsi į teismą, kuris dar lapkričio 7 d. pritaikė laikinąsias apsaugos priemones – t. y., per daug nesigilinant į vienos ir kitos pusės motyvus, tiesiog atidėjo streiką 30 dienų. Na o lapkričio 13 d., planuoto streiko išvakarėse, įspėjamąjį streiką teismas pripažino neteisėtu.
Tuo metu Vilniaus miesto savivaldybė, vietoj to, kad grąžintų savo įsiskolinimus įmonei, o šiai atsiskaičius su darbuotojais jokių pretekstų streikams nebeliktų, pradėjo nuolat įkyriai kartoti tai, kiek neva daug uždirba vairuotojai Vilniuje. Buvo lyginami aukščiausios kategorijos vairuotojų Vilniuje atlyginimai su vidutiniais kolegų iš Rygos ir Talino atlyginimais. Nesvarbu, kad skaičiai iškraipyti – svarbu, kad viešąją nuomonę veikia.
Taigi, dėl minėto teismo sprendimo profesinės sąjungos nebeteko teisės streiko organizuoti – nors šis sprendimas galėjo būti skundžiamas aukštesnės instancijos teismui, kas ir buvo padaryta. Tad tą dieną (lapkričio 14 d.) profsąjungos prie Vilniaus miesto savivaldybės tesuorganizavo piketą. Piketuotojai protestavo prieš neteisingą teismo sprendimą bei viešojo transporto įmonės administracijos ir jos savininkės – Vilniaus miesto savivaldybės – netinkamą elgesį darbuotojų atžvilgiu.
Teismai padėjo tašką. Tik kas iš to?
Ir štai 2014 metų (!) kovo 28 d. (tereikėjo 1,5 metų) Lietuvos Aukščiausias Teismas paskelbia nutartį Lietuvos Respublikos vardu. Ją galima perskaityti LITEKO sistemoje.
Ypatingai smalsūs gali perskaityti visą nutartį, o čia pacituosime tik tai, ką Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 4 dalimi, 362 straipsnio 1 dalimi nutarė:
„Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 2 d. nutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 13 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 193151691) naudai 288 (du šimtus aštuoniasdešimt aštuonis) Lt ir atsakovo Viešojo transporto nepriklausomos darbuotojų profesinės sąjungos (j. a. k. 302566288) naudai 144 (vieną šimtą keturiasdešimt keturis) Lt sumokėto žyminio mokesčio.
Priteisti iš ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus viešasis transportas“ (j. a. k. 302683277) į valstybės biudžetą 20,88 Lt (dvidešimt litų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų, mokėtinų į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos, įstaigos kodas – 188659752, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.“
Taigi, kur šios istorijos moralas? Paaiškėjo, kad darbuotojai streikuoti teisę turėjo, ši jų teisė buvo apskųsta ir žemesnės instancijos teismų panaikinta neteisėtai, kaltų nėra ir būti negali, teismas tesugrąžino žyminį mokestį (bet ne išlaidas advokatams), o su darbuotojais kaip ir iki planuoto streiko, taip ir dabar, streiką pripažinus teisėtu, lieka neatsiskaityta…
Šiuo metu dalis esamų ir buvusių darbuotojų bando teisybės (neišmokėtų atlyginimų) ieškoti teisminių ginčų tvarka, kas, žinoma, kainuoja nemažus pinigus (advokatai už ačiū turbūt nedirba). Ar bent šis būdas bus veiksmingas, ar ir vėl Temidė bus akla ir kurčia – parodys laikas…