Pirmojoje straipsnio dalyje aiškinomės, kokiu būdu organizuoti viešąjį pirkimą, kad dauguma gamintojų būtų atsijoti dar nepriėjus iki troleibusų charakteristikų nagrinėjimo. Išsiaiškinome, kad pagrindiniai būdai yra šie:

• numatyti itin didelius minimalius gamintojo finansinius pajėgumus bei  itin didelių sandorių turėjimą nurodytu laikotarpiu – kažkodėl neeliminuojant bėginio transporto (tramvajų), tačiau eliminuojant kitų rūšių miesto VT priemones;
• pirkimą paskelbti ir įvykdyti kuo skubiau ir tuo metu, kuomet dalis gamintojų apie jį gal net nesužinos;
• techninę dokumentaciją pateikti tik lietuvių kalba (ar šveicarams, ar belgams, ar ukrainiečiams, neturintiems Lietuvoje savo atstovo, per trumpą laiką tektų ne tik rasti vertėjus, bet ir pateikti visus dokumentus lietuvių kalba).

Lietuvoje kažkodėl nematoma problemos, kuomet dalyvauja vos vienintelis tiekėjas (ar itin glaudžiai vienas su kitu susiję du tiekėjai), nors tą prekę gamina ir gali pasiūlyti bent 10 gamintojų (žiūrint vien į artimiausias šalis). Toks požiūris yra ne visur – pvz., 2013 m. Slovakijos sostinėje Bratislavoje 80-ties naujų troleibusų pirkimo konkursas buvo paskelbtas pakartotinai, kadangi pirmuoju bandymu paraišką dalyvauti pateikė vos vienas dalyvis.

Bet gal nėra dėl ko pergyventi, nes ketinama pirkti troleibusus, kuriuose įdiegtos jeigu ne pačios moderniausios, bet bent jau ne 20-30 metų senumo inovacijos? Ir gal bent čia jau tikrai nei vienas gamintojas neatkris, jeigu praėjo ankstesnėje dalyje išvardintą kliūčių ruožą?

Nieko panašaus. Nors už troleibusus ketinama mokėti itin brangiai, reikalaujama tik tokių žaisliukų, kurie nieko bendra su šiuolaikinėmis troleibusų galimybėmis neturi. Galbūt rašiusieji pirkimo sąlygas apie šiuolaikinių troleibusų (ir apskritai viešojo transporto priemonių) galimybes nieko nežino? O galbūt žino, bet sąmoningai siekia nupirkti kuo primityvesnius troleibusus, kad ir vėl galėtų paniekinamai kaltinti „štai, nauji troleibusai, o tokie netikę, matote, neveltui sakiau, kad dyzeliniai autobusai miestui daug geresnis sprendimas“.

Dar daugiau – ketinama mokėti ne už geresnį troleibusą, o už, pvz., mėnesiu-kitu greitesnį jo pristatymą. Kaip bus parašyta žemiau, netgi nevykdant pirkimo paknopstomis, būtų suspėta įgyvendinti finansavimo gauti ES struktūrinių fondų paramą sąlygas. Kas svarbiau – ar troleibusų galimybės ir jų kokybė, ar troleibusų pristatymas keliomis savaitėmis anksčiau? Pažadėsi pagaminti paskubomis – tapsi laimėtoju, pasiūlysi geresnę komplektaciją – pralaimėsi.

Na ir taip, kai kurių gamintojų troleibusai techninių specifikacijų dėka taip pat automatiškai eliminuojami – nors pvz. vieno iš gamintojų produkcija puikiausiai tinka ne viename Čekijos, Slovakijos mieste.

Taigi peržvelkime, kas pagal šias sąlygas turėtų būti ir ko neturėtų būti naujuosiuose troleibusuose. Dar sykį atsidarykime troleibusų pirkimo sąlygas ir panagrinėkime jų VIII skyrių „Pasiūlymų nagrinėjimas ir pasiūlymų atmetimo priežastys“ (15 – 22 psl.) bei 1-ąjį priedą „Techninė specifikacija“  (26 – 42 psl.). Skaityti toliau…